Kačių ūsai (vibrisai) – tai lietimo organai. Tai netgi nėra paprasti plaukai, o evoliucijos procese savo išvaizdą pakeitę receptoriai. Patys ilgiausi ir jautriausi iš jų auga virš viršutinės lūpos (keturiomis eilėmis iš dviejų pusių). Daug trumpesni vibrisai, nei po nosim, yra ant smakro, ant žandų ir virš akių. Taip pat jų yra ant uodegos ir kulkšnių – jie padeda katei medžioti judantį grobį. O dar jų yra tarp letenų pagalvėlių.

Ne taip, kaip paprasti plaukeliai, kurie atlieka šilumos izoliavimo funkciją, vibrisai atlieka lietimo funkciją. Jei jaučia smulkiausią aplinkos pasikeitimą, tame tarpe ir atmosferos slėgio kitimą.

Šiais ūsais katė pagauna oro srovių, kurios atsispindi nuo šalia esančių daiktų, vibracijas. Nepriklausomai nuo regos, ši savybė padeda katei nustatyti daiktų buvimo vietą ir išvengti kliūčių – neprisiliesti jų netgi aklinoje tamsoje!

Vibrisų pasiųsti nerviniai impulsai patenka į smegenis tais pačias keliais, kaip ir informacija iš akių. Smegenys susumuoja dviejų sistemų signalus ir šių duomenų pagrindu sukuria trimatį aplinkinio pasaulio paveikslą. Esant silpnam apšvietimui, kai vyzdys pilnai išsiplėtęs tam, kad praleistų kuo daugiau šviesos, akis labai sunkiai fokusuojasi ties artimais objektais. Šitokioje situacijoje ūsai padeda katei susivokti, kas gi ją supa.

Jeigu prisiliesite prie katės ūsų, ji tuoj pat primerks akis – šis refleksas padeda saugoti akis, kad į jas nepatektų šaka arba žolės stiebelis. Tokia apsaugos priemonė yra gyvybiškai svarbi medžiotojui, kuris sėlina, nenutraukdamas žvilgsnio nuo grobio, juk tuo metu tenka įveikti įvairiausias kliūtis: pralysti pro tvoras, krūmus arba lysti į siauras olas.

Tam, kad „susipažintų“ su naujais daiktais, katė prie jų prisiartina ir tiesiai ištiesusi ūsus. Plačiai išskleidusi vibrisus, ji nustato skylės, pro kurią ruošiasi pralysti, dydį – laikoma, kad ištiestų ūsų galai atitinka katės kūno plotį ir leidžia jai susiorientuoti, ar visas kūnas pralys paskui galvą.

Judindama ūsus jūsų mylimoji nustato vėjo greitį ir kryptį tam, kad, atitikdama gautą informaciją, ji pakoreguotų kūno padėtį ir atsispyrimo jėgą šokant.

Kai katė medžioja, jos ūsai ištiesti – juk su jų pagalba ji fiksuoja bet kokį šnaresį. O laikydama dantyse pagautą grobį ir neturėdama galimybės jo matyti ji, ūsų pagalba, kontroliuoja aukos, kuri tuo metu yra už matymo zonos ribų, elgesį.

Vibrisų yra ant viso kūno.

Jeigu pažvelgsite į katės kailį, tai pastebėsite iš lygaus paviršiaus styrančius atskirus plaukučius. Šie plaukeliai yra švelnesni ir neturi tokio tobulo jautrumo, kaip ūsai, bet jie taip pat padeda katei nustatyti, kurioje kūno vietoje ir kaip prie jos prisiliečiama. Taip katė lengvai nustato pavojingus, arba atvirkščiai, jai malonius kontaktus. Ne be pagrindo jūsų augintinei patinka, kai jos kailis yra glostomas – juk iš tiesų jūsų ranka slysta per vibrisus; ir nepatinka, kai jūs ją glostote prieš kailį – tokie glostymai atneša diskomfortiškus pojūčius, sukeltus elektrostatinių iškrovų.

Vibrisai – tai katės navigacijos sistema. Jų pažeidimas atves prie nesugebėjimo tiksliai orientuotis ir gyvūnas vis susidurs su kliūtimis. Pavyzdžiui, katė gali išsidurti sau akį, bandydama pralysti pro krūmynus nes, negaudama signalų iš vibrisų, esančių ant antakių, nesuspės laiku užsimerkti. Ji gali užstrigti siauroje landoje, nes nesugebės teisingai nustatyti jos dydžio. Stipriai pažeidus vibrisus rekomenduojama nerizikuoti ir kelis mėnesiu laikyti gyvūną namuose, kol jie neataugs.