Katinas kviečia į meilės pasimatymą! Negalėčiau pasakyti, kad šis pavadinimas – visiškai nukopijuotas nuo realaus, nes teko ištaisyti nemažai gramatinių klaidų. Bet būkim atviri, internetas mirga katinų, šunų, kačių, kalių šeimininkų skelbimais, kuriuose ieškoma augintiniui partnerio „ pasimatymams su rezultatais “.Tie skelbimai – su šypsenėlėmis, širdutėmis, didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis, o kartais ir su vylingai sąvadautojiškais prierašais, lyg šeimininkai ruoštųsi ne gyvūną kergti, o vaikui poros ieškoti. „Lieknas, tvarkingas, su patirtimi“. „Sekso gigantas“. „Mūsų katytė svečiavosi pas jį, mums tiko ir patiko, be to nebrangu“. Taip, paslaugos nebrangios, juk be dokumentų. Bet atrodo visai kaip veislinis, tiesa?
Žmonės, kurie iš principo nesterilizuoja šunų ar kačių, dažnai remiasi senolių arba provincijos veterinarų išmintimi, kad visi šie reikalai yra natūralu, negalima gyvūnui uždrausti daugintis. Greta to iškyla ir vaikiškas noras pasidžiaugti mažais kačiukais ir šuniukais. Na, o padaugėjus veislinių gyvūnų, iškyla ir komercinis interesas. Juk tie tikrieji „natūralai“ neieško savo augintiniui poros internete, jų gyvūnai laksto, pasilaksto, atsiveda, išmaitina arba neišmaitina, o šeimininkai jauniklius išdovanoja arba... neišdovanoja ir išguja. Čia, be abejo, didelė problema, tačiau dabar apie kitką. Kalbame apie tuos veisiamus gyvūnus, kurie beveik veisliniai, beveik su dokumentais, bet... „ Bet “ reiškia, kad nesigilinama į genetiką, galimas paveldimas ligas, neaišku, kokia bus mažylių priežiūra ir kaip tai atsilieps ateityje. „Bet“ reiškia, kad norint užkalti kuo daugiau gali būti kergiami artimi giminaičiai arba vados vedamos „konvejeriu“, alinant patelę. „Bet“ reiškia, kad jei gyvūnas išaugs ne toks, koks turėtų pagal lūkesčius, jūs neatsiimsite pinigų, nes nepasirašėte oficialios sutarties. Tai laimė, jei mylėsite augintinį ir tokį, koks jis yra – per didelis ar per mažas pagal veislės standartus, su netaisyklingu sąkandžiu, ne tokios spalvos, su polinkiu į epilepsiją, displaziją, inkstų nepakankamumą ar širdies ligas, arba jei jis paveldės ne „beveik veislinio“ tėvo ar mamos išvaizdą, o nelabai veislinio senelio, nes taip toli žinomas geneologijos medis nesiekia...
Tai kas čia blogo? Ogi tas, kad nebrangiai pirkdami iš tokių namudinių veisėjų gyvūnus, šį dauginimo versliuką skatinate: visi, kas taupydamas perka pigų Džeko Raselo terjerą, pigų rusų mėlynąjį, nebrangų egzotuką...
Tik viena vada !
Savanoriaujant gyvūnų globos srityje tenka susidurti daugiausia su pasekmėmis, nes kai jauniklių nepavyksta parduoti, išdovanoti, nenorima pasilikti sau, smagumas virsta ultimatumu prieglaudoms „paimkit, nes užmigdysiu“ arba krepšelis su mažyliais keliauja į sanitarinę tarnybą.
Bet profesionalai irgi turi ką papasakoti; žinoma, tie skaitytojai, kurie a priori įsitikinę, jog taip saugomasi konkurentų, gali toliau neskaityti. O tuos, kurie galvoja, kad sukergti savo kalytę su kokiu nors „lieknu patyrusiu patinu“ yra juokų darbas, kviečiu paskaityti seterių veisėjos Kristinos Olšauskienės komentarą, kuris jau ne pirmus metus klajoja po internetą, bandant paprotinti dauginimo entuziastus.
„Aš tai norėčiau iliuzijas apie „gamtos šauksmą“, „motinystės džiaugsmą“ ir „gražią romantišką meilę“ sugriauti. Visų pirma, net gamtoje toli gražu ne kiekviena patelė ir kiekvienas patinas susilaukia vaikų. Pas socialinius gyvūnus tik geriausi – stipriausi, vikriausi, gudriausi ir kitokie „-iausi“ susilaukia palikuonių. Natūrali atranka ypač žiauri, todėl pareiškimus, kad „visos kalytės – tiek veislinės, tiek neveislinės“ – turi teisę patirti motinystės džiaugsmą, laikau visiška nesąmone. Pats kergimas ne visada sklandžiai pavyksta: manantiems, kad viskas įvyks paprastai, du šuniukai susipažins, patiks vienas kitam ir pasimylės, deja, pasakysiu, kad labai dažnai šunys patys, be profesionalo pagalbos, susikergti negali. Tai gali atsitikti dėl ūgio, anatominių poros neatitikimų, taip pat dėl kažkokių anatominių ypatumų, pvz., dėl netradicinės kalės lytinių takų formos, taip pat dėl neteisingai paskaičiuotų vaisingų dienų, dėl to, kad abu ar vienas iš šunų yra visiškai nepatyrę, dėl psichikos – dažnai išlepintos, nesocializuotos kalės išsigąsta sueities, neprisileidžia patinų, agresyviai elgiasi. O ir pati sueitis dėl įvairių priežasčių gali būti labai skausminga ir visam gyvenimui traumuoti gyvūną tiek fiziškai, tiek morališkai. Beje, profesionalo pagalba tikrai nepigiai kainuoja.
Net jeigu kergimas pavyks, tai nebūtinai kalė pastos. O jeigu pastos, tai jai reikės ypatingos priežiūros – kokybiško raciono, papildų, antroje nėštumo pusėje teks dažniau į lauką vedžiot, nes gimda pradės spausti šlapimo pūslę, teks reguliariai apiplauti pauodegį, nes stora kalė negalės susiriest ir susitvarkyt. Galimas ir šlapimo nelaikymas. Be to, kalei reikės paruošt specialią vietą gimdymui ir šuniukų auginimui – pasirūpint specialia dėže su borteliais, kad kalė netyčia nenugultų šuniukų, vieta, kur kalė augins šuniukus, turės būti šilta, sausa, šviesi, lengvai valoma ir vėdinama.
Gimdymas, deja, ne visada būna sklandus ir lengvas. Gali visko nutikti – pvz., gali prireikti Cezario pjūvio, jeigu kalė (ypač jauna ir fiziškai nesusiformavus) nesugebėtų išsigimdyti. Po narkozės kalė gali elgtis neadekvačiai – nepripažint savo vaikiukų, taip pat ji gali neturėti pieno, todėl šuniukus teks maitint mišinukais iš buteliuko kas 1-2 valandas kiaurą parą, masažuot jiems pilvukus, kad išsituštintų, nes tokie mažiukai patys nesugeba to padaryt. Net jeigu kalė ir pati gimdys, tai ji gali labai išsigąsti, rėkti iš skausmo ir baimės, net gali įkasti bandančiam jai padėti žmogui.
Ne visada ir šuniukai gimsta sveikučiai ir gražučiai, būna visokių apsigimimų, pradedant galūnių trūkumu, baigiant nesuaugusia pilvo siena, kai klykiančiam mažyliui iškrenta žarnos ar būna kaukolės išvarža ir šuniukas gimsta su išvirtusiom į išorę smegenim... Juos reikės išlydėti savom rankom, ar sugebėsit? Patikėkit, gimdymas tikrai nėra estetiškas dalykas, o silpnesnių nervų žmogus šoką gali gauti, net vyrai - ąžuolai išvirsta iš klumpių nualpę, ką jau apie vaikus kalbėt...
Net jeigu gimdymas įvyks sklandžiai, tai nereiškia, kad bus lengva po to. Kai kurios kalės (ypač jaunos, nesubrendusios ir nepatyrusios) būna labai prastos ir nerūpestingos mamos, todėl šuniukams reikalinga nuolatinė priežiūra 24 val. per parą net keletą savaičių. Kalė gali nugult arba numint šuniukus, gali nespėt visais pasirūpint, jeigu didelė vada, todėl jai reikia pagalbos. Teks pasiklot čiužinuką šalia kalės guolio ir nakvot kartu, laikant ranką ant kalės ir šuniukų. Kai šuniukai paaugs, kalė pradės jų vengti, juk jiems išdygs dantukai ir jie tiesiog perforuos kalės spenius iki kraujo, ji dantis sukandus kentės ir maitins, be to, suvargs, sulys, vaikščios perkarus su tešmeniu iki žemės. O dar kur mastito pavojus? Jums vis dar atrodo, kad tai yra „motinystės džiaugsmas“?
Kokybiški mišiniai, papildai taip pat smarkiai išaugina sąnaudas, tad jei kačiukai ar šuniukai parduodami pigiai, kažin, kokia jų ir jų mamos maisto kokybė... O kur dar skiepai, nukirminimas ir t.t. Todėl nieko keisto, kad veislynuose parduodami gyvūnai brangiai kainuoja.
O jei nenorite mokėti už keturkojį šeimos draugą – visada galima išsirinkti nemokamai paprastą kieminuką. Juk net tuose pačiuose puslapiuose, kur kviečia į pasimatymus „veisliniai bedokumenčiai“, pilna skelbimų apie dovanojamus šunis ir kates. Ar ne keista – tie, kas agituoja už sterilizaciją, gyvūnų globos savanoriai, rūpinasi rastais mažyliais labiau nei „motinystės džiaugsmą“ leidžiantys patirti asmenys, kurie kasmet išmeta mažylius lauk, bet iš principo nesterilizuoja katės ar kalės...“
Kelios istorijos iš tikro gyvenimo
Prieš keletą metų į vieną prieglaudą pateko toiterjeras, ne jaunas, bet kaip mažos veislės šuniui ir nesenas dar – apie 8 metų. Visiškai nustekentas, beveik be dantų. Šeimininkai jį išmetė. Šeimininkai visus tuos metus jį naudojo kaip „patiną pasimatymams“, o kai jis nuo nepriežiūros ir „darbo krūvio“ tapo nebetinkamas pinigams uždirbti, tiesiog atsikratė. Jei gyvūno ir nemyli labai, argi jis neužsidirbo savo pragyvenimui?? Kiek gi jau gali suėsti toiterjeras? Laimė, greit atsirado mergina, kuriai jo pagailo, ir vargšas šuo rado naujus namus.
Antra istorija – apie sfinksus ant malkų. Du maži pliki sfinksiukai buvo rasti malkinėje. Akli, peršalę, bejėgiai pateko į prieglaudą. Manyta, kad apako nuo rinotracheito, kuris per ilgą laiką pažeidžia kačiukų akis, bet paskui veterinarai nurodė, kad tai apsigimimas. Namie priveistus sfinksiukus kažkas augino, kol manė, kad jie dar paaugs ir ataks, o kai suvokė, jog kačiukai visam gyvenimui akli, atsikratė. Sfinksiukai dabar turi namus, nors dėl jų sveikatos reikėjo gerokai pakovoti.
O štai ši istorija nesibaigė gerai. Antroje nuotraukoje matote mano buvusį globotinį, angorinį mišrūną. Vargšas Gudruti, pažadėjau, kad nors nepavyko išgelbėti tavęs, bet gal tavo liūdna istorija bent kažkam įkris į širdį ir pasibels į protą...
Žavingas 4 mėnesių katinėlis, visiškai naminis, buvo kažkieno atiduotas į sanitarinę tarnybą. Jis atliko, gal todėl, kad buvo kurčias. Narve verkė dvi dienas, kol prisišaukė pagalbos, bet, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jau per vėlu... Per tą laiką jis jau buvo pasigavęs mirtiną užkratą.
Iš pradžių nesimatė jokių pavojingų simptomų. Pirmas buvo nenoras ėsti. (Mieli skaitytojai, jei jūs paimsite, atrodo, sveiką, naminį gyvūną iš karantino tarnybų, nesvarbu, kokiame mieste, niekad nenumokit ranka į šį požymį, o tuo labiau, jei augintinis pradėtų vemti ar viduriuoti. Gal provincijos veterinaras ramins, jog jam stresas, o draugai – kad jis išrankus, čia tik maisto pasikeitimo pasekmė. Deja, tai dažnai būna mirtini virusai – parvo virusas šunims, panleukopenija, arba maras, katėms. Juk daugintojai, pamesdami į knibždančias virusais grindas savo neišdovanotus jauniklius, nepaskiepija jų. O kam tos išlaidos?)
Išvakarėse buvęs veterinarijoje, gavęs vaistų, skysčių ir visai dar neblogai atrodęs, niūrių prognozių nesulaukęs kačiukas per naktį tiesiog išdžiuvo, užgriuvus ligai visu smarkumu. Ankstų vasaros šeštadienio rytą jį teko užmigdyti, nes atsisakė inkstai, - tai jau buvo kančia, agonija.
Tokio komunikabilaus, tokio gudraus katinėlio man dar nebuvo tekę globoti. Deja, po sanitarinės tarnybos jis išgyveno vos daugiau nei savaitę...
Paskui sužinojau, kad Vilniuje yra žmonių, kurie kergia tarpusavyje vienos vados angorines kates kačiukų pardavimui ir tai gali būti jauniklių neatsparumo ligoms, apsigimimų priežastis: šiuo atveju – neatlaikė silpni inkstai. Gali pasireikšti ir įvairios autoimuninės ligos. O to nepatikrinsi, neperšviesi...
Juk kai jums parduoda „nebrangų veislinuką“, turbūt negąsdina tokiais dalykais? Juk gyvūnėlis toks gražutis ir mielas... Ir nebrangus.